Aštuntokai šį ketvirtadienį klausėsi trylikametės mergaitės Anos Frank istorijos apie viltį, meilę ir mirtį; apie siaubą ir skausmą, kurį karo metais teko išgyventi.
1942-iais Ana savo dienoraštyje rašė: „Man atrodo, kad trylikametės mergaitės pamąstymai bus niekam neįdomūs.“
Ji suklydo. Tai, ką Ana užrašė, įamžina ne tik genocido istorijos dalelę, bet ir išaukština žmogiškumą bei meilę.
